Pušis veimutinė 'Pendula' C10

Aukštis: 70-120 cm

Vazonas: 10 L

Lotyniškas pavadinimas: Pinus strobus 'Pendula'

Zonavimas: 3-7

Užauga: aukštis priklauso nuo formavimo, metinis prieaugis 30-50 cm

Dirvožemis: priesmėliai, priemoliai

Dirvožemio rūgštingumas pH >6,8

Šviesa: šviesamėgė

Dirvos drėgmė:  mėgsta drėgmę, bet neužmirkusią dirvą

Atspari užterštam orui

Medis su stipriai svyrančiomis šakomis. Reikli formavimui ir stiebo tvirtinimui prie atramos. Visi medžiai kiek skirtingi, priklausomai nuo pradinio formavimo. Laja pilkai melsva. Naudojama soduose ir parkuose kaip soliteras.

Rūšis paplitusi Š. Amerikos rytinėje dalyje nuo pietinių Kvebeko, Ontarijo, Manitobos provincijų sričių bei Njufaundlendo salos Kanadoje iki Ajovos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijų JAV. Pastaruoju metu veimutinėms pušims priskiriamos ir pietų Meksikos bei Gvatemalos kalnuose augančios var. chiapensis, anksčiau laikytos atskira rūšimi (P. chiapensis), taigi, jų arealas tapo pertrauktas ir išsiplėtė toli į pietus. Auga visokiose dirvose, bet labiausiai mėgsta drėgnus priesmėlius ir priemolius, kur pasiekia 50 – 60, net iki 70 m aukštį. Europoje išauga 40 ir daugiau metrų. 3 klimatinės zonos augalai. Penkiaspyglės. Lietuvoje nuo seno augintos dvarų parkuose, sodintos miškuose. Doc. J. Repšio duomenimis, 1961 metais šios pušys Lietuvoje augo 92 parkuose ir 48 vietose miškuose. Miškuose jų augimo vietų neabejotinai buvo daugiau, bet dalis jų neinventorizuotos. Autoriui girininkaujant  buvusioje Trakų miško pramonės ūkio Rykantų girininkijoje (dabar girininkija panaikinta, o didesnė dalis jos miškų perduota Kaišiadorių miškų urėdijos Vievio girininkijai), buvo 4 veimutinių pušų augimo vietos, iš kurių pažymėta tik viena. Panerių miške sausame smėlyje augusiame 0,4 ha ploto apie 50 metų amžiaus medyne 1975 metais buvo likę tik apie 20 % augusių pušų. Gausiai savaime atželiančias ir paaugusias iki 1,5 – 2,5 m aukščio veimutines pušeles 100 % ragais nutrindavo stirninai. Senesni medžiai džiūvo nuo veimutrūdės. Dar 3 grupelės iš 3, 5 ir 21 medžio toje pačioje girininkijoje augusių veimutinių pušų buvo gyvybingos, bet augo apsuptos tankių paprastųjų pušų, o abi mažos grupelės – eglių ir savaiminukų šalia jų nebuvo. Aukščiausia Lietuvoje veimutinė pušis auga Šilutės miškų urėdijos Pagėgių girininkijos miške ir siekia 42 m aukščio. Dėl jautrumo veimutrūdei dekoratyviniuose želdiniuose veimutinės pušys dažnai keičiamos į panašias  balkanines. Nuo pastarųjų skiriasi kol jaunais plaukuotais, žymiai plonesniais ūgliais, retesne laja ir kiek šviesesniais spygliais.

Nepaisant veimutrūdės grėsmės Europos medelynuose auginama daug (iš viso žinoma daugiau nei 220) dekoratyvinių formų. Kai kurios jų dauginamos ir Lietuvos medelynuose. Iš jų ypač įspūdingai atrodo ‘Pendula‘ – svyrančiomis šakomis ir kamienu. Norint išauginti aukštesniu medžiu, jos viršūnę reikia rišti prie kuolų. Taip pat sutinkamos formos: ‘Macopin‘ – kiaušiniška, tanki, greit auganti; ‘Radiata‘ –rutuliška; ‘Fastigiata‘ – koloniška;  ‘Torulosa‘ – raitytais spygliais ir kt. Gausesnį formų plitimą stabdo imlumas ligoms, ypač veimutrūdei, ir tai, kad paprastoji pušis nėra joms pats geriausias poskiepis. Skiepai prigyja, bet dažnai blogai suauga ir vėliau nulūžta arba prastai auga. Daug geriau skiepyti į suktaspygles, galima ir į balkanines pušis.